Bobolio sodai, rožės ir Deividas

Su šventėm su šventėm su šventėm dar kartą.
Šiame įraše minėjau, kad pristatysiu plačiau apie miestą, kuriame gimė Dantė. Dantės dėka šiuolaikinė italų kalba yra labiausiai panaši į kalbą, kurią kalbėjo 13a. būtent Florencijoje, Pisoje ir Sienoje. Šį kartą aprėpsiu Bobolio sodus, Mikelandželo aikštę ir rožių sodą.

O čia eglutė piazza del Duomo:

Foto: webart zone

Didžiojo Getsbio didi istorija

Labas, su šventėm ;)
Kol kas nėra įrašo apie Florenciją, bet tuoj tuoj, šį kartą apie Getsbį.
Man buvo didelė garbė ir šiaip savimi didžiuojuos, kad teko perskaityti šį kūrinį originalo kalba. O žodžių naujų daug daug, ir labai vaizdingų, kaip antai - "išvestas iš proto dėl sielvarto", gyvas klyksmas", "matinis dangus", "provincinis lepumas","esu paralyžiuotas iš džiaugsmo' ir pan. Ir tai tik maža dalis..
Taigi, Getsbio istorija:

Foto: mano

Prisiminimai apie Florenciją

Ciao,
štai ir kita knyga, kurios kai kuriuos puslapius nufotografavau sau atsiminimui ir dalinuos su Jumis.

Florencijoje aš jau beveik du mėnesius - miestas nuostabus, visur menas menas menas..Senamiestis taip dvelkia istorija..Apie florentiečius man visada išliks įspūdis, kad jie atsipalaidavę (nors iš tiesų gal taip ir nėra) ir labai mylintys savo miestą ir juo besidžiaugiantys bei besididžiuodami (tai jau tikrai...)
Taigi, Florencija knygoje "An illustrated history of Florence":

Foto mano: knygos viršelis 

Mano Marilyn!

Sveiki,
užsiregistravusi Pisos bendruomenės bibliotekoje (nes tas skaitymo alkis beribis ir, plius, anglų kalbos žinių tobulinimo siekimas), atradau dvejas knygas - apie Florenciją (kitame įraše publikuosiu) ir apie Marilyn Monroe (ši knyga italų kalba).
Nieko papasakot daug nepapasakosiu, nes kai lankiau mokyklą jos biografiją perskaičiau mažiausiai penkis kartus to paties autoriaus, ir dar tiek pat skirtingų. Šį kartą mane domino tik nuotraukos.

Knygos viršelis:

Foto mano: knyga "Marilyn Monroe filmai"

Marilyn Monroe 

 

 

 

 

Valgyk, melskis, mylėk pt.II

 Kaip ir žadėjau, citatos iš knygos Elizabeth Gilbert "Eat. Pray. Love." :

Naujasis motto - valgyk, melskis, mylėk

Labas!!!
Pagaliau pagaliau pabaigiau skaityti knygą, kurią gavau dovanų prieš gerą mėnesį!!! Ir toji knyga vadinasi „Valgyk, melskis, mylėk“. Ilgai skaičiau, kadangi knygos tekstas yra anglų kalba, o aš beskaitydama tobulinau savo anglų kalbą. Beje, tai buvo vienas iš tikslų beskaitant šią knygą. Ir tikslas yra įgyvendintas 100%. 
Knyga man labai patiko. ji yra nuotaikinga. skaitosi lengvai, Tai knyga. paremta asmeniniais autorės Elizabeth Gilbert gyenimo faktais, 
Po sunkių, dramatiškų skyrybų autorė nusprendžia pasiimti vienerių metų atostogas, kurias padalina į tris skirsnius, - metus padalina po keturis mėnesius, - ir išsirenka tris šalis, kur praleis kiekvieną metų skirsnį su tam tikru paskirtu tikslu. Trys I. Trys šalys, kurios prasideda iš raidės i, ir trys skirtingi aš (I - anglų kalboje aš). Trys skirtingi tikslai, kurie pakeičia autorės gyvenimą radikaliai.

Foto: mano
Pisa, Italija, kavos pertraukėlė su knyga 

Taigi. Italija. Šalis, kurioje aš esu dabar. Šalis nuostabi savo maistu, savo kultūra, savo menu, savo architektūra, savo istorija, savo literatūriniais kūriniais ir etc..Autorė šią šalį pasirinko būtent dėl maisto. Jokioj kitoj šaly nėra tokios stiprios valgymo kultūros kaip čia! Kol beviešiu čia, sutikau vieną italą, kuris pasakė, kad jiems maistas kaip lytinis aktas - turi mėgautis bevalgant. O jie valgo lėtai, neskubant, besimėgaujant kiekvienu kąsniu..O kur dar kavos kultūra, kai kava geriama kaip ritualas..

Ir šaltis atklibinkščiavo..

Sveiki,

su Advento pradžia! Lietuvėlėj jau žiema, o čia vėjas smarkusis daužosi po šalį..brr..
Kolkas vis dar skaitau knygas ir vis negaliu pabaigti..O kol pabaigsiu skaityti, įmetu šią nuotrauką, rastą facebook.com platybėje:

Foto: Facebook.com

Gera idėja, tiesa? ;)

Emilija, Fauglia, Pisa, Toskana, Italija, už lango - stiprus vėjas, debesuota, tolumoj - debesys žaroje. 
Nuotaika: Antonello Venditti Alta Marea

Ciao, Italia!

Labas labas labas!

Šiuo metu nesu Lietuvoje, dėl to nebeskaitau lietuviškai, o taip pasiilgau :/ Bandau įveikti knygą, parašytą anglų kalba, nes maloniau man skaitosi lietuvių kalba :) Kai tik pabaigsiu, aprašysiu.
O šiuo metu bazuojuosi Italijoje - niekad nemaniau, kad mano svajonė išsipildys, bet, taigi taigi, kaip P. Coelh yra pasakęs - svajok atsargiai, svajonės pildosi.. Spalio vidury išvykau iš Lietuvos mokytis italų kalbos Italijoje, meno lopšy - Florencijoje. Iš pradžių buvo gana sunku ir morališkai, ir fiziškai, taip pat buvo ir kultūrinis šokas, bet po truputį apsiprantu, ir kuo labiau, tuo labiau - man čia patinka! Nežinau, kiek laiko ketinu čia būti apsistojus, nežinau, kur vėliau vyksiu, bet jaučiuosi gerai ir laiminga. Kas galėtų būti dar geriau? :)

Foto: mano
Ponte Vecchio, Firenze, Italia

Į trasą!

Jack Kerouac
"Kelyje"
Skaitai ir keliauji..Užgimsta noras širdelėj lėkti kartu su Dinu Moriarčiu ir Selu Peredaisu per Šiaurės Ameriką..
Lai plaukai plaikstos vėjyje,
Lai ritmingai gaudžia automobilio motoras,
Lai saulės spinduliai šokinėja ant priekinio automobilio stiklo,
Ir lai liejasi melodingai bliuzo ritmai iš radijo imtuvo..

Save keičiančios smegenys

Mama man piršo ilgą laiką perskaityti Norman Doidge "Save keičiančios smegenys" knygą, bet aš vis rasdavau ką kitą perskaityti..Kol vieną dieną ji man užkliūvo už akių ir pasiėmus atsiverčiau..Skaičiau mėnesį ar daugiau, ne dėl to, kad neįdomi ar per sudėtinga skaityti. Bet dėl to, kad gauta informacija iš knygos buvo tokia neįtikima protui ir esamam suvokimui, kad reikėdavo kelių dienų, kol informacija "susivirškindavo" ir "susidėliodavo į lentynėles".

Tai pasakojimai apie naujausias smegenų srities mokslų pergales. Pasakojimai apie tai, kad smegenys turi savybę būti plastiškomis. "Smegenys savo struktūrą keičia mums atliekant kiekvieną veiksmą, taip tobulindamos savo jungtis ir pritaikydamos jas konkrečioms užduotims atlikti." - 14 psl. Nors anksčiau yra manyta, kad mūsų smegenų anatominė sudėtis nekintama. "Šiuo požiūriu, praėjus vaikystės etapui, smegenys ima vėl keistis tik prasidėjus ilgam jų nykimo procesui, o smegenų ląstelėms tinkamai neišsivysčius, jas pažeidus ar joms mirus, jų pakeisti negalima." - 13 psl. Buvo manoma, kad jei gimei neįgalus - ir liksi visą gyvenimą toks. Bet ši knyga įrodo, kad ne. Galbūt nebusi pilnai sveikas žmogus, bet atlikdamas pratimus galėtum lavinti savo neuronus nuo pradinio taško. Taip pat tai įrodo, kad mes galime įgyti tam tikras savybes praktikuodami, taip pat smegenys turi savybę gana greitai adaptuotis prie nepažįstamos aplinkos arba nejausti skausmo sužeidymo metu (tai pateisina, kodėl karo metu pašauti kareiviai neprarasdami sąmonės ir savikontrolės pasiekia pirmosios pagalbos punktą.)

Foto: mano

Kiek normalumo yra laimingame žmoguje?

Sveiki! Su mokslų metų pradžia. Linkiu gauti kuo daugiau žinių :)
O dabar apie naujausią knygą, kurią perskaičiau, beje, mamos man pakišta (ačiū jai!), - Robert Betz "Nori būti normalus ar laimingas". Perskaičiau su dviem persėdimais. Beveik pusę knygos persirašiau į savo citatų sąsiuvinį :D Ir labai motyvuojanti knyga!

Ten tokių sąvokų, kas yra laimingas, ir kas yra normalus žmogus nėra. Rašo apie šių laikų aklumą, mūsų psichologinį kalėjimą, rutiną ir pan. Aš išskirčiau kas yra normalus ir laimingas, tai kad normalus žmogus, tas, kuris klausosi proto balso, o laimingas - kuris savo širdies. O dabar kiekvienas savęs paklauskite - kiek iš jūsų yra laimingų žmonių?

Viskas miršta, kai tu išeini

Kche kche, taip, ir vėl Malūkas. "Duženos". Skaitant pradžią nesupratau, kas čia per siurrealistinis siužetas. Bet tiesiog reik toliau skaityt..Ir tikėjausi, kad jau p. Malūkas neapvils. Ir neapvilė.
Knygą parašyt autorių įtakojo trys inspiracijos. Pagal vieną jų - paremta tikrais faktais. Rašymas toks pats, kaip ir kitose knygose. Gal net labiau jausmingesnis (tuo ir įdomesnis skaitymas). Autorius vėl aprašo medžioklės nuotrupas, daug miško gyvenimo, gamtos, gyvūnų, šiek tiek kaimo, Vilniaus yra, Kaunas ir Klaipėda ir kiti miestai įpinami į pasakojimą. Pateikiamos žydų rasės istorijos nuotrupos. Dialoguose įpinami antikiniai veikėjai (kas mane pastumia domėtis labiau antikine kultūra).
O kas man labiausiai neįtikimiausia ir maloniausia kartu - autoriaus pirmosios minčių užuomazgos apie Barborą Radvilaitę!
Dabar apie siužetą šiek tiek. Tai istorija apie dvi šeimas. Grubiai tariant - svingerių šeimas, buvo dvi šeimos, kurios draugavo, bet žmonos keitėsi vyrais. Bet čia tik grubiai tariant. O šiaip istorija beprotiška, fantasmagoriška, fantastinė, bet kartu ir tokia žemiška ir buitiška..Dvi šeimos - Dumbos ir Cikai. Ugnė Dumbienė (raudonplaukė, charizmatiška moteriškė) myli Julių Ciką (stoišką, verslų žydą). Ugnės jaunesnysis sūnus Tadas gimsta is Juliaus sėklos. O jis labai protingas ne pagal metus vaikis..Vyresnėlis Rokas yra Karlo tikrasis sūnus, bet miršta jaunas, pabegęs pas tolimą tetą, sanguliaudamas su ja, kol jį nužudo tetos vyras...Karlas Dumba, Ugnės teisėtas vyras, yra mokslininkas, galbūt net ir perspektyvus, bet pabėga į miškus, ten įgauna išminties, apsivalo, apsiramina, ir randa sudaužytą veidrodį. Kuris ir pakeičia jo likimą. Gal greičiau psichiką? O Nata Cikienė yra Juliaus žmona. Lietuvė, dėl to yra nekenčiama anytos.  O jų bendri vaikai - Žiberta ir Talivaldas (kokie senoviniai vardai?) - visai nenusisekę..Žiberta maištautoja, patyrus "gerų" nuotykių tai olia lia lia, niekam nelinkėčiau. O jai tik greit 15-lika. O Talivaldas toks pusiau pusiau, niekuo neypatingas per daug vaikas.

Foto: mano

Kelias ir klystkelis link jo

Ir vėl Malūkas. Ir vėl. Šį kartą "Juodieji želmenys". Bet tuoj bus ir " Duženos" :D Tai lyg narkotikas - perskaitai vieną iš jo knygų - ir norisi dar ir dar ir dar..Kartą susimąsčiau - kas taip traukia prie jo knygų? Kas yra tai, dėl ko karštligiškai verčiu lapus? Ogi išmintis įverpta į herojų dialogus, monologus..Na, ir dar įdomus, įmantrus rašymas!
Taigi,
istorija apie angelą Astrėją ir angelą-nusidėjėlį Mantą. Astrėja tikinti į Dievą, dora, morali mergina, tokia skaisti ir tyra, kad kartais, galvoji, ar ne per nuobodu tokiai būt? Bet ne, visai nenuobodu, - dėka savo sužadėtinio Manto patenka į psichiatrinę ligoninę, bet ir dėka jo pasveiksta. O Mantas praeina didžiausius klystkelius ir išbandymus, pabūna pačiam dugne - moralės dugne, bet išlaikydamas šaltą protą ir, kaip vadinu, tyrą širdį - užduodamas sau klausimus ir ieškodamas atsakymų. Klausimai buvo teisingai užduoti, atsakymai buvo pateikti. Galų gale abu angelai kartu.

Foto: mano

Laukiniai norai

Foto: tumblr

Foto: tumblr

Onzo minutos

Paulo Coelho. Šių dienų išminčius. Kiekviena jo knyga siunčia žinutę mums, kad apsvartytume savo gyvenimą - ar gyvename teisingai.
Žinau, kad senai Coelho bumas praėjo, ir vis dar jis populiarus. Bet dar nesu skaičius jo nė vienos knygos. Kodėl šį kartą susigundžiau - nežinau. Turėjau laiko, netyčia pasitaikė, ir kodėl gi ne? Pradžia sudomino. Ir per dvi dienas "suvartojau". Beskaitant man iškilo klausimas - "Kas yra sielos nekaltybė?". Šioje knygoje tai ir narpliojama..

Foto: mano

Kokios yra meilės kalbos?

Aaah, meilė..Žmonės visą gyvenimą bando sugauti meilei už uodegos ir skristi skristi skristi...Bet kas ta meilė per daikts yr?!
Į mano rankutes visai atsitiktinai, o gal ir ne, atsirado Gary Chapman "Penkios meilės kalbos" knyga. Daug skaičius knygų apie meilę, draugystę, visokių patarimų prisiklausius, ir girdėjus visko, nors mano meteliai dar jauni..Bet visai įdomu pasidarė, kokios tos meilės kalbos? Meilė moka kalbėti? O meilė ne tiesiog širdžių sąjunga? O ką daryti, jei nemoku kažkurios meilės kalbos? O apskritai, man reikalinga meilės kalba bendrauti su kitu?

Foto: mano

Moters kerštas

Man labai patinka p. Malūko kūryba. Su malonumu pasiėmiau į rankas knygą "Moters kerštas". Knygoje pasakojama pagrindinio herojaus dvi gyvenimo nuotrupos. Koks buvo jaunystėje, kodėl iširo jo šeima ir dužo asmeninis gyvenimas. Ir po dešimties(?) metų, kaip jis patampa garsiu Lietuvos rašytoju ir rinkdamas informaciją naujai savo knygai, nukeliauja į tolimą kaimą, pas patį geriausią medžiotoją, bando iš jo iškvosti informacią, bet medžiotojas nė krust, atseit, neverta visiems sutiktiems asmenims dalinti brangią informaciją. Bet rašytojas papasakoja apie sapną, kuriame regėjo medžiotoją padarytą nusikaltimą. Ir tada medžiotojas supranta, kad tai Jis. Jis - asmuo, vertas vertingos informacijos!

Foto: mano

Novatorė, pakeisianti pasaulį

Waris Dirie! Waris Dirie! Modelis, padariusi karjerą mados pasaulyje ir parašiusi knygą apie moterų lytinių organų žalojimą, įkūrusi tam skirtą fondą, važinėjanti po pasaulį ir platinanti informaciją apie tai. Skaičiau jos knygą "Dykumų gėlė". Man laaaabai patiko. Lengvai, gretai persiskaitė, bet turinys buvo šokiruojantis. Mačiau ir filmą. Tiksliai nepamenu, ar patiko ar ne. Bet vistiek, knyga visada daug geriau :)
Taigi, o šį kartą apie jos paskutiniąją knygą - "Juoda moteris, balta šalis". Šioje knygoje ji rašo apie pastangas sukurti filmą "Dykumų gėlę", filosofuoja apie Afrikos likimą ir siūlo idėjas kaip pagerinti šios šalies likimą, taip pat, knygos pabaigoje, ji grįžta gyventi į Afriką, į savo šalį, įkuria ūkį, taip gerindama šalies ekonomiką suteikdama darbo vietas vietinėms moterims.
Waris Dirie žaviuosi. Ji labai stipri, tvirta moteris. Turinti tą tokį šaltą protą, blaivų mąstymą bei išmintį. Sugebėjusi išlikti savimi, kas benutiktų. Išsaugojusi savo gentainių papročius ir išsaugojusi instinktus, kaip išgyventi. O mūsų šiais laikais dauguma žmonių neišgyventų nė pusės paros gamtoje be civilizacijos pėdsakų.

Siurrealistiniai fragmentai

Prigriebiau a.a. Jurgos Ivanauskaitės debiutinę knygą "Pakalnučių metai" ir gana greitai perskaičiau. Tikėjaus romano. Apie hipius. Meilę. Tikėjimą. Hm. Bet tai buvo visai ne romanas. Bet bent kažkas panašaus į plataus mąstymo jaunus žmones, apie jų jausmus.
Knyga padalyta į 12 novelių. Nė viena neturi tęstinumo viena tarp kitos. Tai tiesiog siurrealistinės mažos istorijos, trapūs gyvenimo fragmentai, paguldyti ant popieriaus lapo. Kiekviena turi savo prasmę. Kiekviena istorija turi savo pasakojimo esmę. Tai nėra lengva knyga, kurią perskaitysi, užversi ir pamirši. Na, galbūt ir pamirši, bet beskaitant tikrai stabtelėsi ir pagalvosi, ką autorė turėjo omeny. Pagrindinė mintis kiekvienoje novelėje yra paslėpta tarp eilučių.

Foto: mano

Viena iš man patikusių novelių buvo "Diena, kurios nebuvo". Na, tikrai suvirpino širdelę ir privertė pagalvoti, juk gi taip ir būna gyvenime! O istorija yra apie tai, kad susitinka du žmogučiai, ir vienas iš jų nori dovanoti savo meilę antrajam, bet pastarasis nenori priimti. Ir jis savo atžagariu atsisakymu priimti dovaną sulaužo merginos sparnus. O sparnai simbolizuoja tikėjimą meile, tą lengvą skrydį į vaiskų dangų. Sparnai juk reikalingi pajusti meilę. Vaikinas sulaužo jos tikėjimą meile. Nes visada sparnus lengviau sulaužyti nei juos užauginti ir prižiūrėti, tiesa? Galop vaikinas yra suimamas išvežamas į kalėjimą. O mergina į ligoninę. Galėtų taip būti ir realybėje, nes fizinis kūno sužalojimas nėra toks skaudus kaip psichologinis. Kaip Depeche Mode dainoje: "Words like violence, break the silence.."
Na, rekomenduoju patiems perskaityti. Gera knyga.

Tora Tora Tora!

Sveiki,
šį kartą garsioji knyga (nežinau kuo ji tokia garsi, bet kituose bloguose ji yra minima, kad yra labai gera, ir būtent dėl šios knygos susižavėjo autore H. Wassmo) Herbjorg Wassmo "Tora. Namas su akla stiklo veranda. 1 dalis."
Iš tiesų, šia rašytoja susižavėjau nuo josios parašyta "Dinos knyga". Tai viena iš mano favoričių knyga. Ech, bet neskaičiau kitų Dinos dalių. Pirmoji geriausia. Nors, sakoma, kad pats įdomumas prasideda antroje ir trečioje dalyje. Skaičiau ir "Stiklinė pieno". Pastaroji sukrečianti. Sakyčiau, paauglėms būtų pravartu paskaityti kartu su"Heroinu". Bet tai tik mano nuomonė.

Foto: mano

 Taigi, knyga skaitėsi man sunkiai. Nors Wassmo man labai patinka, bet ši knyga sunkoka buvo. Pagrindinė herojė Tora - pavainikė, kuri gyvena su motina viename Norvegijos šiaurės miestelyje. Taip pat ji turi ir patėvį, kuris turi kažko grėsmingo aplinkiniams. O kaipgi - jis varo dviem frontais - ir su žmona, ir su įdukra. Suluošintas ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, bet kartu ir luošina kitus. Toros motina Ingrida buvo įsimylėjusi vokiečių kareivį, kuris per karą kariavo jos šalyje. Pastojo, ir nusprendė bėgti į Vokietiją kartu su mylimuoju į jo gimtinę. Bet vokietis pradanginamas saviškių arba svetimų, todėl Ingridai tenka grįžti atgal į savo šalį. Gimdyti. Būti gėdoje. Nuryti kartėlį. Ir kentėti.

Knygoje narpliojami Toros jausmai, pažinimai, baimės. Gyvenimiškos situacijos ir ekstremalūs įvykiai suvienodijami ir pateikiami taip, lyg būtų įprasti ir aprašoma, kaip jaučiasi Tora konkrečioje situacijoje.

Moteris, sužavėjusi karalių

Perskaičius E. Malūko "Karalienė Barbora" knygą, labai susidomėjau pačia Barbora Radvilaite. Taigi, pussesere mane nusivedė į VU biblioteką, ir ką gi, radau ten R. Ragauskienės biografinę knygą apie Barborą, pavdinimu "Barbora Ravilaitė". Iš tiesų, labai greitai persiskaitė.
Pati Barbora man imponuoja kaip viena iš žaviausių moterų. Yra ir dar keletą tikrų moterų, kuriomis žaviuosi. Bet šį kartą atiduodu duoklę Barborai.

Kodėl aš ja pradėjau domėtis? Kuo ji patraukė mano dėmesį? Ką ji tokio turėjo, kad ji išliko daugiau nei 400 metų lietuvių atminty? O pats svarbiausias klausimas, kurio atsakymo ieškojau skaitant knygą, - kokia turi būti moteris, kad sužavėtų karalių ir išlaikytų jo dėmesį?

 Mėgstu filosofuoti ir analizuoti gyvenimiškas patirtis. Taigi, atsižvelgiant į šių laikų moterų ir vyrų santykius, susidaro įspūdis, kad gyvenam tik dėl savęs, kad gyvenime neturi būti kančios, o tokia kaip meilė išvis neegzistuoja - tik instinktai, aistra ir egocentriškumas. Bet ir Barboros ir Žygimanto epochoj tos meilės nebuvo per daugiausiai, nes sudarynėjant santuokas buvo atsižvelgiama į giminės reputaciją, statusą ir naudingumą. Bei turtinį statusą. Žodžiu, iš meilės tekėti buvo praktiškai neįmanoma, nes santuoka buvo sutartis tarp dviejų giminių, kuriai kiekvienai buvo naudinga ši sutartis. Šiais laikais tik "barakudos" yra kažkas panašaus į tuos laikus. Bet per daug neišsiplėsiu dėl barakudų. Taigi, XVI amžiuje santuoka buvo pareiga. Ir daugeliui sutuoktinių tai buvo kančia. Santuoka iširti galėjo tik mirus kuriam nors sutuoktiniui. Barboros atvejis - mirė pirmasis jos vyras Stanislovas Goštautas po 5 bendrų jų gyvenimo metų. Ir jei ne šis faktas, vargu, ar mes šiandien žinotume apie Barboros ir Žygimanto meilę. Taigi, tais laikais, santuoka buvo sudaroma grynai iš ekonominio sumetimo, šiais laikais - greičiau iš instinktų.

Foto: mano

Mano Karalienė Barbora

Laba.
Mano pirmosios mintys apie knygą šiame bloge būtų apie Barborą Radvilaitę ir Žygimantą Augustą ir jų meilės istoriją. Išties, labai žavinga meilės istorija, kurią perskaičius suvirpa širdelė. Čia, Lietuvoj, mes turime savo lietuviškuosius Romeo ir Džuljeta, apie kuriuos galime pasakot savo vaikams ir/as užsieniečiams draugams. Galime didžiuotis ne tik istorine karių tvirtybe, šiuolaikiniais sporto laimėjimais, bet ir įsimylėjėlių užsispyrimu apginti savo meilę. Mane labai sužavėjo K. Sabaliauskaitės "Silva Rerum" ir "Silva Rerum II" herojų, Jono Kirdėjaus Bironto ir Uršulės Norvaišaitės Birontienės, meilės istorija. Taip pat, pusseserės dėka įsimylėjau ir Barborą Radvilaitę ir Žygimantą Augustą.

Foto: mano

Aš žiūriu į tave, pasauli, nedrąsiai

Labas!
Šis blogas ketina būti apie knygas, apie istorijas, kurias perskaičiau. Konkrečių kriterijų nesu nusistaičiusi, bet laikui bėgant, manau, susidėlios viskas :)
Taigi, esu Emilija, iš Vilniaus. Kiek save pamenu, skaitau nuo tada, kai išmokau skaityti - tai ketverių metų. Verkiau besimokydama pažint raides, skundžiaus, kad man niekada neprireiks to skaitymo gyvenime. Bet mama buvo atkaklesnė ir man teko išmokti. Ir, ačiū Tau, mama! Darželyje man greit pabosdavo tie žaidimai "namai", "tėtė ir mama", "ligoninė" ir pan. Dažnai įsikniaubdavau į kokią rastą knygelę ar enciklopediją darželio kambaryje. Šios knygelės buvo perskaitytos mažiausiai trys kartus. Ką gi, buvau visai nevaikiškas vaikas. Mokykloje skaitymas man sekėsi puikiai. Turėjau nuostabią pradinių klasių auklėtoja, kuri įskiepijo meilę knygoms. Daiktams, kuriuos gali čiupinėti, užuosti jų kvapą, vartyti, laikyti rankose..Mokyklos laikais daug skaičiau - manau, kad mokyklos a.a. bibliotekos darbuotojai netrukdžiau dirbti, beklausinėjant apie kokią konkrečią knygą..kiekvieną mielą pertrauką..Kol pasijaučiau brandi, suaugusi, didelė ir žinanti, kaip reikia gyventi. Pradėjau maištauti ir susidėjau ne su tais žmonėmis, kuriems rūpėjo knygų pasaulis. Teko pamiršti. Nuoširdžiai. Ko gailiuosi ligi šiolei.