Pati Barbora man imponuoja kaip viena iš žaviausių moterų. Yra ir dar keletą tikrų moterų, kuriomis žaviuosi. Bet šį kartą atiduodu duoklę Barborai.
Kodėl aš ja pradėjau domėtis? Kuo ji patraukė mano dėmesį? Ką ji tokio turėjo, kad ji išliko daugiau nei 400 metų lietuvių atminty? O pats svarbiausias klausimas, kurio atsakymo ieškojau skaitant knygą, - kokia turi būti moteris, kad sužavėtų karalių ir išlaikytų jo dėmesį?
Mėgstu filosofuoti ir analizuoti gyvenimiškas patirtis. Taigi, atsižvelgiant į šių laikų moterų ir vyrų santykius, susidaro įspūdis, kad gyvenam tik dėl savęs, kad gyvenime neturi būti kančios, o tokia kaip meilė išvis neegzistuoja - tik instinktai, aistra ir egocentriškumas. Bet ir Barboros ir Žygimanto epochoj tos meilės nebuvo per daugiausiai, nes sudarynėjant santuokas buvo atsižvelgiama į giminės reputaciją, statusą ir naudingumą. Bei turtinį statusą. Žodžiu, iš meilės tekėti buvo praktiškai neįmanoma, nes santuoka buvo sutartis tarp dviejų giminių, kuriai kiekvienai buvo naudinga ši sutartis. Šiais laikais tik "barakudos" yra kažkas panašaus į tuos laikus. Bet per daug neišsiplėsiu dėl barakudų. Taigi, XVI amžiuje santuoka buvo pareiga. Ir daugeliui sutuoktinių tai buvo kančia. Santuoka iširti galėjo tik mirus kuriam nors sutuoktiniui. Barboros atvejis - mirė pirmasis jos vyras Stanislovas Goštautas po 5 bendrų jų gyvenimo metų. Ir jei ne šis faktas, vargu, ar mes šiandien žinotume apie Barboros ir Žygimanto meilę. Taigi, tais laikais, santuoka buvo sudaroma grynai iš ekonominio sumetimo, šiais laikais - greičiau iš instinktų.
 |
| Foto: mano |
Šiandien mes tuokiamės iš didžiausio susižavėjimo, iš didžiausios aistros, kartais - iš didžiausios naudos, - o gal pagyvensiu turtuose? O vėliau mes tūžmingai skiriames, pildami vienas ant kito purvą, plakdami liežuviais, koks negeras buvo sutuoktinis. Po to vėl "ženyjamės" iš aistros ar instinktų, kaip sakoma, bandome dar kartą, o gal gi pasiseks? O po to vėl skiriames, palikdami traumuotus vaikus pas vieną iš tėvų. Negalvojam, apie savo reputaciją, galvojam tik apie tai, kad būtų mums geriau. Kad tik nekentėt. Nesgi, kam man kentėt, jei galiu nekentėt? Kažkur užmatyta internete viena mintis - tai mano pasirinkimas, ir jei aš pasirinkau, aš gerbsiu savo sprendimą. Ši mintis atitinka XVI amžiaus santuoką. Sudaryta sutartis - nevalia laužyti. Taigi, myli nemyli, bet jei susituokei, tai ir dirbk su santykiais ir savo pareiga. Šiandien mes stengiames nekentėti, apeiti kančias, ir jei nemyliu - palikti. Tais laikais, bent iš prievolės stengėsi atlikti savo pareigą sukandus dantis.
O kas yra meilė? Vaje, čia labai plati sąvoka. Ir aš, geltonsnapė neišmanėlė, tikrai nepaaiškinčiau. Bet kolkas atskiriu malonų susižavėjimą nuo gyvuliškos aistros, dar sugebu sukontroliuot savo instinktus, dar sugebu gerbti savo santykius su partneriu, kurį išsirinkau ir puikiai suprantu, kad bet koks mažas pražiūrėjimas pro pirštus į nuklydimus, gali sugriauti mano santykius, su kuriais dirbu jau ilgą laiką. Galbūt ištikimybė - tai meilė? O gal dievinimas vienas kito yra meilė? O gal norėjimas duoti, kuo daugiau, kad tavo žmogus būtų laimingas? O gal, o gal..Žygimantas Augustas savo pirmosios žmonos nemylėjo, bet ne itin ir gerbė ją, - lakstė paskui kitas. Kol nesutiko Josios - Barboros. Ką ji tokio turėjo, kad Žygimantas išliko ištikimas mintimis tik jai iki pat savo mirties? Jis ją dievino. Ji buvo kitokia nei kitos. Bet kuo gi? Visos moterys yra daugmaž panašios ir daugmaž skirtingos. Jis jai duodavo daugiau, nei imdavo iš jos. Vedė ją, prieš savo tėvų valią. Nes gerbė jos garbę ir orumą. Nors visokių kalbų būtą apie ją. Atsivežė į savo karališkąją rezidenciją, nors prieštaravo lenkų didikai tam. Kad tik būti kartu, kad tik gerbti savo teisėtą žmoną. Kartu ir gerbti savo pasirinkimą. Ją karūnavo kaip teisėtą karalienę. Nors buvo kliūčių ir daug kas tam priešinosi. Taigi, tai - meilė. Tai - jo buvo pasirinkimas, kurį gerbė. O šiandien mes kaip suprantame meilę ir kaip ją reiškiame? Retorinis klausimas tik. Visgi, ką tokio Barbora turėjo, kad net patį karalių sužavėjo?
Ji buvo labai graži moteris, kuri rūpinosi savo grožiu ir mokėjo jį pateikti. Suprato, kad mityba turi įtakos savijautai ir grožiui. Ji mokėjo susidoroti su ją atakuojančiais pavydu, neapykanta, apkalbomis ir kitu purvu, kuris tik gadina grožį ir žavesį. Galbūt ji tai žinojo? Pasak R. Ragauskienės, per daug nesikišo į politiką, nebuvo per daug valdinga, bet už savo giminę ir su ja susijusius reikalus užtardavo porą žodelių. Apie pačius Barboros ir Žygimanto santykius galima sakyti tai, kad jie puikiai sutarė - pykčių nebuvo, nes greičiausiai, kad vienas kitą gerai suprato.Turėjo tuos pačius pomėgius kaip ir karalius - mėgo medžioklę, šunis, žirgus. Mėgo prabangius drabužius. Tam reikalui buvo išlaidi. Bet ir pats karalius buvo išlaidus. Apie ją ne daug žinoma, bet tai, kad ji išliko mūsų atminty iki šių dienų, daug pasako, kad buvo tikrai neeilinė asmenybė.
R. Ragauskienės knygoje įvade aprašoma apie Barboros įtaką savo laikais. Kas ji tokia buvo, kuo ypatinga, iš kur kilusi ir pan. Rašoma apie jos tėvus, kuo jie ypatingi buvo, kaip prasibrovė į aukščiausius karjeros postus. Pabrėžiama, kad šeima buvo labai iššsilavinusi ir gana vakarietiška. Tai yra, netradiciškai, kaip tų laikų, o žiūrėtą į priekį. Apie josios vaikystę ir jaunystę mažai yra kas žinoma. Toliau skyriai yra apie jos asmenybę, santuoka su Žygimantu Augustu, karūnacijos siekimas. Jos elgesys iki karūnacijos ir po jos. Aprašyta jos liga, kuri iššaukė mirtį. Yra pažymėtos jos kelionės, laiškai. Taip pat, beveik paskutinis skyrius yra "skyrelis, kuris galėjo būti pirmasis - Barbora Radvilaitė lietuvių istorinėje sąmonėje".
Knygoje abstrakčiai aprašoma apie Barborą. Norisi to asmeniškumo, josios žiūrėjimo į gyvenimą, į pasaulį. Bet, nelemta nelemta sužinoti..Tenkinuosi biografinėmis knygomis apie ją. Šioje knygoje dar iliustracijų yra pora.
Daugiau info apie knygą:
Autorius: Raimonda Ragauskienė
Knygos pavadinimas: "Barbora Radvilaitė"
Puslapių skaičius: 239
Leidėjas: VAGA
Išleidimo metai: 1999
Anotacija: "Barbora Radvilaitė - viena žymiausių Lietuvos moterų - istorinėje literatūroje vertinta labai įvairiai: ir kaip nuodytoja, ištvirkėlė, ir kaip nekalta auka, tyrumo įsikūnijimas..Viskas priklausė nuo epochos aplinkybių ir rašančiojo nuostatų. Tačiau, perfrazuodami prancūzų istoriko Marco Blocho klausimą Robespierre'o biografams, galime klausti: barborininkai ir antibarborininkai, tiesiog pasakykite - kokia buvo Barbora Radvialaitė?
Iš tiesų, dėl šaltinių įvairumo bei jų stokos realiai egzistavusią Barborą sunku apibūdinti sunku. Pasitelkus kuo daugiau faktų ir kiek įmanoma tiksliau juos vertinant bei išplėtus faktams taikomą klausimyną, bandyta sukurti "tikrosios" Radvilaitės paveikslą. Pralenkusios savo gyvenamąjį metą didikės ir karaliaus meilės istorijos priežasčių ieškota jos asmenybėje."
Viskas. Po kelių valandų išskrendu. Mintyse - Barbora.
Emilija
Vilnius, Pilaitė, už lango - diena, šviesu, apsiniaukę, debesuota, nelabai šilta.
Armin Van Buuren - Never Wanted This
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą