Taigi,
istorija apie angelą Astrėją ir angelą-nusidėjėlį Mantą. Astrėja tikinti į Dievą, dora, morali mergina, tokia skaisti ir tyra, kad kartais, galvoji, ar ne per nuobodu tokiai būt? Bet ne, visai nenuobodu, - dėka savo sužadėtinio Manto patenka į psichiatrinę ligoninę, bet ir dėka jo pasveiksta. O Mantas praeina didžiausius klystkelius ir išbandymus, pabūna pačiam dugne - moralės dugne, bet išlaikydamas šaltą protą ir, kaip vadinu, tyrą širdį - užduodamas sau klausimus ir ieškodamas atsakymų. Klausimai buvo teisingai užduoti, atsakymai buvo pateikti. Galų gale abu angelai kartu.
 |
| Foto: mano |
Įdomi pagrindinio herojaus Manto šeima. Astrėja teturi vieną mamytę - taip pat dorą, gerą, mylinčią ir kartu kenčiančią dėl dukros. O vat Manto šeimyniniai santykiai tokie, hm, su prieskoniu. Unikalūs. Bet kartu ir baisūs ir tragiški. Jis turi sesę, pusiau sesę, nes jųjų mama ta pati, tik tėvai kiti..Žodž, visą jaunystę jie tarpusavyje pešasi, mušasi, vienas kito nekenčia, vienas kitam nepadeda ir daro kuo blogiau. Mantas gina mamą, o sesė, Goda, - tėvą. Ir visi kartu gyvena po vienu stogu. Sesės gyvenimas ne rožėm klotas - šunkeliauja nuo mažumės, paauglystėj susideda su "netinkama" kompanija, ir visą gyvenimą taip, kol pagimdo sūnelį bernkartą ir miršta. Godos tėvas, Manto patėvis (nors visą gyvenimą galvojo, kad tai jo tikrasis tėvas) miršta taip pat, besiekdamas Aldonos, Manto mamos, meilės ir palankumo. Aldona - na visai ne Astrėjos mamos prototipas. Šiai rūpi tik pinigai, bernai, gerai praleistas laikas, ir kuo daugiau uždirbti pinigų. Ai, juk tai minėjau. Na, labai nesubrendusi mamytė, tiesa? Per visą romaną ji duodasi su vyrais, net pamečiau skaičių, ir tik ant pačio galo galop supranta, kad lieka viena, bet visgi, man atrodo, neįsisąmonina, kad vertybė ne piniguose..
O Manto tikrasis tėvas - Tadas Sapiega - buvęs inteligentas, dabar ūkininkas. Kuris labai padeda Mantui per visą romaną.
Knygoje pabrėžiamas gėrio ir blogio santykis. Kas turėtų laimėti? Kas laimi?
Romanas prasideda nuo Astrėjos ir Manto dialogo apie Dievą ir Šėtoną. Ir visą romaną ši pagrindinė mintis rutuliojama.
Citatos:
- "Kaip geras vynas subręsta ąžuolo statinėse, taip moteris visu grožiu atsiskleidžia tik santuokoje. Dar girdėjau palyginimą, kad meilė, kol jauna - panaši į šniokščiantį, putojantį upelį, o subrendusi - į plačią, ramų vandenį nešančią upę. Kartais upeliai išdžiūsta.."123psl.
- "Sugyvulėjusios motinos vaikai turi teisę pasirinkti. Kiekvienas kūdikis gimsta su dvasingumo pradu. Tai tiesa, tačiau kai vaikams, tokiems kaip man, ateina laikas kur pasukti aukštyn ar žemyn, mes neišvengiamai pasukame žemyn, nes šeimoje nėra jokių dvasingumo tradicijų, nėra tikėjimo Dievui, nėra jokio pagrindo, kurio įsitvėrus galima suprasti žemiškojo gyvenimo prasmę." 409psl.
- "Aš esu moteris. Moterys priima vyrų sėklą, išnešioja ir paleidžia į pasaulį kūdikius. Tikiu, kad tik nuo moters priklauso pasaulio dvasingumas. Kuo arčiau Dievo moteris, tuo mažiau kūno pagundų, tuo stipresnės šeimos, labiau užsigrūdinę dvasiškai vaikai..." 413psl.
Daugiau info apie knygą:
Autorius: Edmundas Malūkas
Knygos pavadinimas: "Juodieji želmenys"
Puslapių skaičius: 413
Leidėjas: Jono Magilos leidykla
Išleidimo metai: 1996
Anotacija: ""Juodųjų želmenų" pagrindinis herojus - jaunas, simpatiškas vaikinas Mantas - nė nepajunta, kaip tampa slaptos sekso biznio firmos darbuotoju: verbuoja gražias merginas, steigia pažinčių klubus Lietuvos miestuose, organizuoja kavines seksualinėms mažumoms. Romano autorius remiasi gyvenimo faktais apie sekso industrijos mafiją."
Ar skaityčiau dar kartą? Kai tik pabaigsiu skaityti visas šio autoriaus knygas ;)
Emilija, Pilaitė, už lango - naktis, pilnatis, šalta, ateina ruduo naktimis..
Nuotaika: Ricchi e Poveri - Voulez- Vous Danser
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą