Moteris, sužavėjusi karalių

Perskaičius E. Malūko "Karalienė Barbora" knygą, labai susidomėjau pačia Barbora Radvilaite. Taigi, pussesere mane nusivedė į VU biblioteką, ir ką gi, radau ten R. Ragauskienės biografinę knygą apie Barborą, pavdinimu "Barbora Ravilaitė". Iš tiesų, labai greitai persiskaitė.
Pati Barbora man imponuoja kaip viena iš žaviausių moterų. Yra ir dar keletą tikrų moterų, kuriomis žaviuosi. Bet šį kartą atiduodu duoklę Barborai.

Kodėl aš ja pradėjau domėtis? Kuo ji patraukė mano dėmesį? Ką ji tokio turėjo, kad ji išliko daugiau nei 400 metų lietuvių atminty? O pats svarbiausias klausimas, kurio atsakymo ieškojau skaitant knygą, - kokia turi būti moteris, kad sužavėtų karalių ir išlaikytų jo dėmesį?

 Mėgstu filosofuoti ir analizuoti gyvenimiškas patirtis. Taigi, atsižvelgiant į šių laikų moterų ir vyrų santykius, susidaro įspūdis, kad gyvenam tik dėl savęs, kad gyvenime neturi būti kančios, o tokia kaip meilė išvis neegzistuoja - tik instinktai, aistra ir egocentriškumas. Bet ir Barboros ir Žygimanto epochoj tos meilės nebuvo per daugiausiai, nes sudarynėjant santuokas buvo atsižvelgiama į giminės reputaciją, statusą ir naudingumą. Bei turtinį statusą. Žodžiu, iš meilės tekėti buvo praktiškai neįmanoma, nes santuoka buvo sutartis tarp dviejų giminių, kuriai kiekvienai buvo naudinga ši sutartis. Šiais laikais tik "barakudos" yra kažkas panašaus į tuos laikus. Bet per daug neišsiplėsiu dėl barakudų. Taigi, XVI amžiuje santuoka buvo pareiga. Ir daugeliui sutuoktinių tai buvo kančia. Santuoka iširti galėjo tik mirus kuriam nors sutuoktiniui. Barboros atvejis - mirė pirmasis jos vyras Stanislovas Goštautas po 5 bendrų jų gyvenimo metų. Ir jei ne šis faktas, vargu, ar mes šiandien žinotume apie Barboros ir Žygimanto meilę. Taigi, tais laikais, santuoka buvo sudaroma grynai iš ekonominio sumetimo, šiais laikais - greičiau iš instinktų.

Foto: mano

Mano Karalienė Barbora

Laba.
Mano pirmosios mintys apie knygą šiame bloge būtų apie Barborą Radvilaitę ir Žygimantą Augustą ir jų meilės istoriją. Išties, labai žavinga meilės istorija, kurią perskaičius suvirpa širdelė. Čia, Lietuvoj, mes turime savo lietuviškuosius Romeo ir Džuljeta, apie kuriuos galime pasakot savo vaikams ir/as užsieniečiams draugams. Galime didžiuotis ne tik istorine karių tvirtybe, šiuolaikiniais sporto laimėjimais, bet ir įsimylėjėlių užsispyrimu apginti savo meilę. Mane labai sužavėjo K. Sabaliauskaitės "Silva Rerum" ir "Silva Rerum II" herojų, Jono Kirdėjaus Bironto ir Uršulės Norvaišaitės Birontienės, meilės istorija. Taip pat, pusseserės dėka įsimylėjau ir Barborą Radvilaitę ir Žygimantą Augustą.

Foto: mano

Aš žiūriu į tave, pasauli, nedrąsiai

Labas!
Šis blogas ketina būti apie knygas, apie istorijas, kurias perskaičiau. Konkrečių kriterijų nesu nusistaičiusi, bet laikui bėgant, manau, susidėlios viskas :)
Taigi, esu Emilija, iš Vilniaus. Kiek save pamenu, skaitau nuo tada, kai išmokau skaityti - tai ketverių metų. Verkiau besimokydama pažint raides, skundžiaus, kad man niekada neprireiks to skaitymo gyvenime. Bet mama buvo atkaklesnė ir man teko išmokti. Ir, ačiū Tau, mama! Darželyje man greit pabosdavo tie žaidimai "namai", "tėtė ir mama", "ligoninė" ir pan. Dažnai įsikniaubdavau į kokią rastą knygelę ar enciklopediją darželio kambaryje. Šios knygelės buvo perskaitytos mažiausiai trys kartus. Ką gi, buvau visai nevaikiškas vaikas. Mokykloje skaitymas man sekėsi puikiai. Turėjau nuostabią pradinių klasių auklėtoja, kuri įskiepijo meilę knygoms. Daiktams, kuriuos gali čiupinėti, užuosti jų kvapą, vartyti, laikyti rankose..Mokyklos laikais daug skaičiau - manau, kad mokyklos a.a. bibliotekos darbuotojai netrukdžiau dirbti, beklausinėjant apie kokią konkrečią knygą..kiekvieną mielą pertrauką..Kol pasijaučiau brandi, suaugusi, didelė ir žinanti, kaip reikia gyventi. Pradėjau maištauti ir susidėjau ne su tais žmonėmis, kuriems rūpėjo knygų pasaulis. Teko pamiršti. Nuoširdžiai. Ko gailiuosi ligi šiolei.